Vaizdo įrašų kodavimo technologija teikia pirmenybę erdvinio ir laiko pertekliaus pašalinimui. Toliau leiskite jums pristatyti, koks metodas naudojamas: vaizdo įrašas formuojamas nuolat atkuriant skirtingus kadrus.
Šie rėmeliai daugiausia skirstomi į tris kategorijas: I kadrai, B rėmeliai ir P rėmeliai. I kadras yra nepriklausomas kadras, turintis visą savo informaciją, kuris yra pats išsamiausias vaizdas (užimantis didžiausią erdvę) ir gali būti dekoduojamas savarankiškai, neatsižvelgiant į kitus vaizdus. Pirmasis vaizdo įrašų sekos kadras visada yra I kadras. P kadras, „tarp kadrų numatymo kodavimo kadras“, reikalauja nuorodos į skirtingas ankstesnio I kadro ir (arba) P kadro dalis, kad būtų galima koduoti. P kadras priklauso nuo ankstesnių P ir I atskaitos kadrų. Tačiau P-kadro suspaudimo laipsnis yra gana didelis ir užima mažiau vietos.
B rėmelis, „Dvikryptis nuspėjamasis kodavimo rėmelis“, su kadrai prieš ir po naudojami kaip atskaitos kadrai. Kalbant ne tik apie priekį, bet ir į užpakalinius kadrus, todėl jo suspaudimo laipsnis yra didžiausias, siekiantis 200:1. Tačiau jis netinka perduoti realiuoju laiku (pvz., vaizdo konferencijoms), nes priklauso nuo vėlesnių kadrų.
Klasifikuojant kadrus, vaizdo įrašo dydis gali būti gerokai suspaustas. Juk gerokai sumažėjo apdorojamų objektų skaičius (nuo viso vaizdo iki regiono vaizde).
Jei paimsite paketą iš vaizdo srauto, taip pat galite pamatyti I kadro informaciją
Jei visada skaičiuosime pagal pikselius, duomenų kiekis bus palyginti didelis. Todėl dažniausiai vaizdą skirstome į skirtingus „blokus“ arba „Makroblokus“ ir juos apskaičiuojame. Makroblokas paprastai yra 16 x 16 pikselių.
Apdorojant I kadrą naudojamas vidinio kadro kodavimo metodas, naudojant tik erdvinę koreliaciją šio kadro vaizde. Apdorojant P kadrus, naudojamas tarpkadrų kodavimas (judėjimo į priekį įvertinimas), naudojant erdvines ir laiko koreliacijas. Paprasčiau tariant, naudokite judesio kompensavimo algoritmus, kad pašalintumėte perteklinę informaciją